Šiuo metu vykdomas bendras mokslinis tyrimas drauge su Turkijos tyrėjais (Sinop university) “Tėvų saviveiksmingumo poveikis tėvų įsitraukimui: tėvų–mokytojų santykių mediacinis vaidmuo“ (angl. „The Effect of Parental Self-Efficacy on Parental Involvement: The Mediating Role of Parent-Teacher Relationship“), kurio tikslas atskleisti kaip tėvų saviveiksmingumas veikia tėvų įsitraukimą ir tarpininkaujantį tėvų bei mokytojų vaidmenį santykiuose.
Tyrimas yra svarbus siekiant kurti efektyvesnę šeimos ir ugdymo įstaigos partnerystę. Jis suteiks įžvalgų kuriant tėvų bendradarbiavimo modelius, gerinant komunikaciją ir stiprinant šeimos–mokyklos bendradarbiavimą bei galimas intervencijas stiprinant tėvų įsitraukimą.
Kodėl atliekamas šis tyrimas ir koks yra jo tikslas?
Tėvų įsitraukimas ankstyvajame ugdyme yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vaikų akademinius, emocinius ir socialinius pasiekimus, tačiau daugelis ankstesnių tyrimų atskleidžia, kad tėvų dalyvavimas ugdymo procese dažnai būna fragmentiškas, priklausomas nuo individualių tėvų savybių ir nuo ugdymo įstaigose vyraujančių bendravimo praktikų (Gross, 2022).
Vienas iš reikšmingiausių psichologinių veiksnių, darančių įtaką tėvų elgesiui, yra tėvų saviveiksmingumas — jų pasitikėjimas gebėjimu veiksmingai prisidėti prie vaiko ugdymo, priimti sprendimus ir bendrauti su specialistais. Tyrimai rodo, kad aukštesnis saviveiksmingumas siejamas su aktyvesniu tėvų dalyvavimu, tačiau šis ryšys nėra vienareikšmis ir gali būti stiprinamas ar silpninamas priklausomai nuo kontekstinių sąlygų (Holloway, 2019; Güler Yıldız, 2021).
Tėvų saviveiksingumas – tai tėvų tikėjimas savimi ir suvokimas, kad jie turi žinių, įgūdžių, resursų ir gebėjimą veiksmingai įgyvendinti tėvystės užduotis ir pasiekti norimų rezultatų vaiko elgesio, emocinės gerovės ir vystymosi srityse. Pavyzdžiui, kiek tėvai tiki, kad „aš galiu tai padaryti“ savo, kaip tėvo/mamos, vaidmenyje.
Ką tėvų saviveiksingumas apima?
- Gebėjimą suprasti vaiko poreikius – atpažinti emocijas, elgesio signalus ir raidos ypatumus.
- Pasitikėjimą auklėjimo sprendimais – jaustis kompetentingam nustatant ribas, teikiant paramą ir ugdant vaiką.
- Įsitikinimą, kad jų veiksmai daro teigiamą poveikį – suvokti, jog tėvų elgesys formuoja vaiko raidą, emocijas ir elgesį.
- Gebėjimą susidoroti su stresu ir iššūkiais – tikėti, kad galima įveikti konfliktus, elgesio sunkumus ir kasdienes tėvystės situacijas.
Vienas iš labiausiai reikšmingų kontekstinių veiksnių yra tėvų–mokytojų santykiai. Pozityvi partnerystė, paremta abipusiu pasitikėjimu, atvira komunikacija ir bendru siekiu palaikyti vaiko raidą, ne tik skatina tėvų įsitraukimą, bet ir sudaro sąlygas tėvams jaustis kompetentingais ir reikalingais ugdymo procese. Tuo tarpu ribotas bendravimas tarp tėvų ir mokytojų arba menkas pedagogų atvirumas gali slopinti tėvų iniciatyvumą ir mažinti jų įsitraukimą. Naujesni tyrimai, skirti tėvų–mokytojų santykių vertinimui ir skalių adaptacijai, patvirtina, kad būtent santykių kokybė yra vienas iš svarbiausių veiksnių, aiškinančių, kodėl vieni tėvai aktyviai dalyvauja ugdymo procese, o kiti — ne (Acar, Uçuş Güldalı, 2017).
Nepaisant augančio mokslinių tyrimų kiekio, vis dar stinga empirinių studijų, analizuojančių, kaip tėvų saviveiksmingumas transformuojasi į realų tėvų įsitraukimą ir kokie socialiniai mechanizmai tarpininkauja šiame procese. Ypač ankstyvajame ugdyme, kur tėvų ir mokytojų sąveika yra intensyvi ir nuolatinė, tėvų–mokytojų santykiai gali atlikti pagrindinį mediacinį vaidmenį. Tačiau šis ryšys Lietuvoje ir kitose Europos šalyse tirinėjamas fragmentiškai, dažniau aprašomojo, o ne priežastinių ryšių analizės lygmeniu. Todėl kyla poreikis empiriškai patikrinti, ar tėvų–mokytojų santykiai paaiškina ryšį tarp tėvų saviveiksmingumo ir jų įsitraukimo į ankstyvojo ugdymo veiklas.
Gauti rezultatai gali pagrįsti naujų praktinių intervencijų, komunikacijos strategijų ir tėvų įtraukimo modelių kūrimą, stiprinant tiek tėvų pasitikėjimą savo galimybėmis, tiek bendradarbiavimą tarp šeimos ir ugdymo įstaigos.
Dienos
Valandos
Minutės
Sekundės
